Foje Arbata
ar tu atsimeni laikus
visas beprotiðkas naktis
mûsø negimusius vaikus
að vis dar matau jø akis
tai buvo keisti keisti laikai
kai mes vis dar þudëme save
ir mûsø begæstantys veidai
atsispindëdavo lange
dabar ant stalo prieð mane
tiktai atðalus arbata
o rankos tyliai uþdengia akis
að noriu bût kaþkur toli
nes jeigu liksiu praeity
galiu ir vël pradët kartot klaidas
ilga kaip ðimtmeèiai diena
ilgai bus chaoso pilna
vienatvë tûno visuomet
kaþkur arti prie kûno bet
nebûna amþinas ruduo
ir að tikiu kaþkiek dar tuo
silpna pulsuojanti ðviesa
tamsaus koridoriaus gale
Rytis ið Maþeikiø
