Andrius Mamontovas Gelezine Sirdis
pagaliau prieðaky namai
tu paèiu laiku pakliuvai èionai
geleþine ðirdie gal tu per ilgai
tolimø þvaigþdþiø dulkes ragavai
tu gyvenai kaþkur uþ debesø
á tave tai labai panaðu
tu neþiûrëjai atgal tik pirmyn
netikëjai kad gráði þemyn
ðiandien eilinë diena ten kur tu buvai
bet kur tu esi viskas atvirkðèiai
visos þvaigþdës tau danguje nakties
viskas ið pradþiø ðiandien prasidës
sidabriniai sparnai kuriuos pirkai
pakëlë tave per aukðtai
ir buvo jau per vëlu kai supratai
tau neskirta gyventi lengvai
dabar viskas bus kitaip
viskas bus kitaip bent jau taip manai
geleþine ðirdie tu tikrai ilgai
tolimø þvaigþdþiø dulkes ragavai
tu gyvenai kaþkur uþ debesø
á tave tai labai panaðu
tu neþiûrëjai atgal tik pirmyn
netikëjai kad gráði þemyn
sidabriniai sparnai kuriuos pirkai
pakëlë tave per aukðtai
ir buvo jau per vëlu kai supratai
tau neskirta gyventi lengvai
